Liuterio šeima

1523 metų balandžio 7 dieną Vitenberge pasirodė 12 vienuolių. Tai moterys, balandžio 4 d. (Velykų išvakarėse) nusprendusios bėgti iš Nimbšeno vienuolyno. Padedant pirkliui Leonardui Koppui, jos pasiekė Vitenbergą ir pasiprašė Martyno Liuterio apsaugos. Pagal to laiko įstatymus, už pabėgimą iš vienuolyno joms grėsė didelė bausmė, gal net – mirties bausmė. Moteris priglaudė Vitenbergo gyventojai ir dalis jų netruko ištekėti.

1525 m. birželio 13 d., būdamas 41 metų amžiaus, vedė ir dr. Matynas Liuteris. Jo žmona tapo 26 metų amžiaus buvusi vienuolė iš Nimbšeno Katerina fon Bora.

Reformatorius ilgai dvejojo ar jam, asmeniškai, derėtų vesti. Liuteris buvo kilęs iš pasiturinčiai gyvenačių vastiečių, o Katerina iš kilmingos šeimos. Jis mokė ir ragino dvasininkus kurti šeimas, nes tai daryti nedraudžia šventasis Raštas, tačiau pats to padaryti neskubėjo. Ypač jį nuo šio žingsnio atkalbinėjo jo bendražygis Pilypas Melanchtonas, nuogąstaudamas, kad Liuterio vedybos gali pakenkti pradėtam Reformacijos judėjimui. Kiti, priešingai, laukė kad ir Liuteris parodytų pavyzdį. Todėl dauguma draugų palaikė ir sveikino Martyno Liuterio ir Katerinos fon Boros sprendimą susituokti. Sūnaus vedybų troško ir didžiojo reformatoriaus tėvas Hansas Liuteris. Vėliau Liuteris nurodo, kad buvo daugybė priežasčių jam tuoktis, bet labiausiai, kad „jo santuoka taps  malonia staigmena tėvui, suerzins popiežių, prajuokins angelus, o demonai ims dejuoti“.

Liuterio šeimoje vaikai buvo auklėjami griežtai, bet su meile. Netrūko juoko ir žaidimų. Gyvendamas su Katerina fon Bora, jis susilaukė šešių vaikų. Iš jų, pilnametystės sulaukė tik keturi: Hansas, Martynas, Paulius ir Margarita. 1528 m. mirė dukrelė Elizabeta, neturėjusi net 8 mėnesių. Liuteriai labai dėl to labai sielojosi. 1529 m.  jiems gimė dar viena mergaitė, kurią pavadino Magdalena. Ji mirė būdama trylikos metų, nepaisant visų Liuterių šeimos maldų ir ašarų prie sergančios dukrelės lovos… Vaikų mirtys to laiko pasaulyje buvo dažnas reiškinys.

Liuteris buvo įsitikinęs, kad vyras privalo būti šeimos galva ir vadovauti šeimai, tačiau kaip daugelis to laiko intelektualų, ūkiškiems darbams jis pats, paprastai, neturėdavo laiko.  Katerina fon Bora netapo paprasta, nuolankia namų šeimininkė. Ji perėmė ir sėkmingai tvarkė visus šeimos finansinius reikalus, rūpinosi ūkiu. Ji mokėjo gardžiai gaminti, ką ne kartą galėjo įvertinti svečiai, susėdę prie Liuterių šeimos stalo. Ji buvo tvirto charakterio, praktiška ir išmintinga moteris. Liuteris vertindavo ir įsiklausydavo į savo žmonos nuomonę tiek intelektualiniais, tiek politiniais klausimais. Galiausiai, sulaužydamas nusistovėjusias visuomenės normas, žmonai, o ne vienam iš vaikų, testamentu užrašė visą turtą, nes buvo girdėjęs apie daugybę atvejų, kai palikimą gavę vaikai atsisakydavo rūpintis savo senomis motinomis.

Liuterių namuose,  ištuštėjusiame augustiniečių vienuolyne, nuolat lankydavosi daug svečių. Čia buvo daug nedidelių celių, kuriose ir būdavo apgyvenindami svečiai, studentai ar atvykę su Liuteriu pabendrauti dvasininkai. Kad išlaikytų šeimą ir galėtų maistu aprūpinti svečius, Katerina fon Bora įkūrė pensioną, augino daržoves ir gyvulius, gamindavo alų.

Liuterio šeimoje būdavo ir ginčų. Daugiausia jie kildavo dėl pinigų. Liuteris legva ranka leisdavo arba skolindavo , o Katerina buvo linkusi taupyti sunkiai uždirbtus pinigus. Ji pykdavo, kuomet jos vyras apgyvendindavo svečius pensione bei vaišindavo prie savo stalo, neimdamas už tai jokio mokesčio.

This entry was posted in Be temos. Bookmark the permalink.

Comments are closed.