Istorija

Rukų evangelikų liuteronų parapija

Parapijos įkūrimo data neaiški. J. Koppas nurodo 1869 m., W. Hubatschas – 1870, H. Kurschatas – 1871. R. Tau­dienas tvirtina, kad dar 1723 m. buvo planas įsteigti Rukuose filiją su maldos namais. Jų statybai iš Tauragės apylinkės miškų buvę atgabenta rąstų už 1341 talerį ir 9 grašius, tačiau statybą pradėję meistrai dirbę prastai, o gal iš viso nemokėję statyti. Iškilusius maldos namus teko nugriauti: jie buvę taip kreivai suręsti, kad palaidos apylinkės ūkininkų kiaulės galėjusios be vargo prasiknisti pro pamatus ir į bažnyčią sulįsti. Tad vėliau iš lauko akmenų sumūrytas kitas statinys, bet ir tas, deja, buvęs labai neišvaizdus. Vis dėlto nuo 1733 m. atvykstantys kunigai čia nustatytomis dienomis laikė pamaldas.

1870 m. į Rukus paskiriamas nuolatinis dvasininkas – Darkiemio apsk. Balėtų parapijos mokyklos precentorius Ludwigas Albertas Jor­da­nas, ir bendruomenei tuo laiku pagaliau pripažįstamos savarankiškos pa­rapijos teisės. Naujasis kunigas, apžiūrėjęs akmeninius jos maldos namus, pamaldas nusprendė laikyti ne čia, o nedidukėje mokykloje. Tačiau toje tilpo vos 150-200 žmonių, o naujai suformuotai parapijai buvo priskirtas 31 kaimas. Bent pusvalandį ankštoje patalpoje pasėdėję žmonės duso, tad daugelis jų nustojo čia lankę pamaldas ir melstis ėjo į anksčiau lankytas, priprastas Plaškių, Katyčių, Piktupėnų bažnyčias, kuriose buvo krikštyti, konfirmuoti. L. Jordanas pyko, kilo net konfliktų, todėl kiek padirbėjęs jisai grįžo į Darkiemio apskritį, tik dabar ne į Balėtus, o į Žydkiemio parapiją. Po L. Jordano vienerius metus kunigavo Josephas Wosilatas (Vosylaitis), po jo Ottas Lehmannas (nuo 1878 m.), o jį pakeitė Franzas Nesslingeris. Pastarasis 1885-1886 m. pastatydino dabartinę Rukų bažnyčią.

Nuotraukoje: Rukų evangelikų liuteronų bažnyčia.

Toji ir dabar tebestovi Eisros ir Kamonos, dviejų nedidelių upelių santakoje prie Šilutės-Pagėgių kelio, maždaug 8 km į šiaurės vakarus nuo buvusiosios bažnytinės apskrities centro Pagėgių. Šventinimo iškilmės įvyko pačiu 1886 m. vidurvasariu – liepos 11 d.

Naujieji maldos namai – netinkuotas, taisyklingo keturkampio formos plytinis statinys su 30 m aukščio bokštu rytinėje pusėje – jau niekuo nenusileido kitoms Mažosios Lietuvos bažnyčioms. Vidus dvinavis, dengtas plokščiomis medžio lubomis, šonuose talpūs kūrai, gale vargonai. Altorius ir sakykla čia atskiri, pastaroji suprojektuota kairėje pusėje. Įėjusieji skaitė prasmingą įrašą: “Ich bin das A und O, spricht Gott der Herr, der ist und der war und der kommt, der Allmachtige” (“Aš esu visko pradžia ir pabaiga, sako Visagalis Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris bus”). Bažnyčia turėjo vieną varpą, tasai, anot žmonių, skambėdamas vis kartojęs: “Rukoj špukoj’, su katinu važiuoj’! Rukoj špukoj’, su katinu važiuoj’!” Tai yra Rukuose vaidenasi, ten su katinu važinėja (vok. Spuken - rodytis, vaidentis).

Rukuose yra kunigavę šie dvasininkai: Friedrichas Penschuckas – 1887-1890 m., Emilis Franzas Pipiras – 1890-1901, Franzas Albertas Glangas – 1901-1907, Paulius Hermannas Davidas Köhleris – 1907-1909, Maxas Friedrichas Wilhelmas Mačiulaitis – 1910-1920, Johannas Tenikaitis – 1920-1928; Martynas Šernius – 1928-1929, Werneris Lekys – 1929-1936, Kurtas Schmidtas – 1936-1944 m.

Kaip ir kitose parapijose, prie bažnyčios buvo mokykla. Pirmieji jos precentoriai – A. Bedarfas (dirbo nuo 1870 iki 1893), J. Kaukoraitis (nuo 1894 m.).

Nuotraukoje: Klebonijos pastatas. 

Klebonija pastatyta 1892 m., prie jo buvo 10 ha žemės.

Nuotraukoje: Rukų evangelikų liuteronų parapijos namai.

Paskutinioji statyba – patalpos parapijiečių susirinkimams, posėdžiams, salė konfirmantams. Ji baigta 1937 m.

Rukų parapija buvo viena iš didesnių Klaipėdos krašte: 1878 m. ją sudarė apie 4 000 žmonių, iš jų lietuvininkų – 2 500 (arba daugiau kaip 62%). Toks pat skaičius, t. y. 4 000, užfiksuotas ir 1921 bei 1926 m., o štai po dešimties metų, 1936, parapijoje bebuvo 2 800 žmonių.

Šio amžiaus trečiajame bei ketvirtajame dešimtmečiuose pietrytinė Klaipėdos krašto dalis, pradedant Rukais, buvo jau pastebimai suvokietėjusi. Šią tendenciją iliustruoja konfirmantų, panorusių vokiškos įžegnojimo ceremonijos: 1937 m. per šia kalba laikomas pamaldas konfirmuoti 53, per lietuviškąsias vos 2.

1944 m. Raudonoji armija ties Rukais nestabtelėjo, todėl bažnyčia išliko sveikutėlė, neapiplėšta. Tokią ją 1945 m. savo reikmėm pasiėmė naujieji šio krašto gyventojai katalikai. Negausiam liuteronų būreliui teliko namų pamaldos-surinkimai.

Bendruomenė atgimė 1993 m. Ji pasirodė gausesnė negu manyta – apie 160 žmonių.

Rukų senliuteronų bendruomenė

Abejų pagrindinių evangeliškojo tikėjimo šakų – liuteronybės ir kalvinizmo – pasekėjai Prūsijos valstybėje nuo 1657 m. turėjo lygias teises. Būta mėginimų konfesijas suvienyti, deja, ši mintis tinkamo pritarimo nesulaukė. Keblią užduotį išspręsti mėgino Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III – 1817 m. jis išleido įsaką, paskelbusį šių dviejų tikėjimų sujungimą į vieną Evangeliškąją Bažnyčią.

Suartinant konfesijas, nukrypta nuo kai kurių liuteronybės postulatų, tad unija nesulaukė daugelio liuteronų, beje, kaip ir kalvinistų, pritarimo. Besilaikantieji nepakeisto Augsburgo išpažinimo, imti vadinti senliuteronais. Tokia bendruomenė, vadovaujama kunigo Abromeito (Abromaičio), buvo įkurta Rukuose 1910 m.

Nebuvo ji nei gausi nei veikli. Kuklūs jos maldos namai pastatyti JAV liuteronų Sinodui padedant. Pamaldos čia laikytos vokiečių kalba, o ir lankė jas tik šios tautybės žmonės. Ketvirtame dešimtmetyje bendruomenė pastebimai apmažo, tačiau veikė iki pat 1944 m. pabaigos.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.

Comments are closed.